vėjaritis

vė́jaritis, -ė adj. (1) LTEXII130 kuris, vaisiams subrendus, lengvai atsiskiria nuo šaknų ar stiebo ir vėjo ritinamas per lauką išbarsto sėklas: Vėjaričiai augalai BTŽ64. Yra vėjaričių augalų, kuriuos vėjas nulaužia ir ridena žeme, o jų sėklos byra pakeliui LTEI223.